2012-05-17

Climbo 2012

Dalyvavom šeštadienį Climbo 2012 varžybose. Trumpai tariant, buvo sunkoka. Šiais metais dalyvauti buvo galima tik turint kažkokį Italijos laipiojimo federacijos numerį ar kažką pan. Aš kažkaip įsiprašiau ir be jo ir visai nenumačiau, kad dėl to varžybos kažkaip pasidarė rimtesnės.

Prieš prasidedant apžiūrėjom trasas, galvojam: "Nu jo, rimtos, nu bet va A pralipsim, B irgi normalios, C jau sunkiau, o D - kosmosas". Martynas nusprendė nelipti. Aš dar optimistiškai nusiteikus.

Aiškina trasas: "A trasų nebus!" Aha, reikalas truputį keičiasi. Žodžiu, atrankoj buvo ką veikti. Visiškai nusivariau nuo kojų, turbūt labiau nuo rankų.

Tada pagal programą - porų laipiojimas. Martynas įkalbėjo Austę lipti kartu, nes man jau jėgų nebeliko. Vytautas atkakliai stebėjo: iš pradžių 2,5h mane, dabar dar tiek Martyną su Auste. Aš bežiūrėdama pradėjau pavydėti, nes man irgi norėjosi šiek tiek lengviau..

O tada dar viena džiugi naujiena Vytautui - teks dar truputį pažiūrėti, nes man reikės lipti finale. Iš tikrųjų, tai jau visai nebuvo nei ūpo, nei jėgų. Nu bet tokia galimybė.. Iš tikrųjų, ne visai mano jėgoms tokios trasos. Bet patiko labai.

Likau šešta, bet galiu pasigirti, kad dalyvavau varžybose su tokiom žvaigždėm kaip Angelika Rainer, Andrea Ebner ir pan.

Nuotraukos...




Komanda!
 







2012-04-17

Ceredo. Sgrįžimas.

Gražios Ceredo uolos.
Vieną kartą jau čia buvom - rudenį, tik ką atvažiavę į Bolzano. Šįkart labai spontaniškai penktadienį vakare besikarstant ant campus board'o, sutikom Philippą ir sutarėm šeštadienį važiuoti į Ceredo.
Leidžiuosi nuo Cimici Civili - trumpa ir (man) sunki trasa.
Važiavom keturiese: Philippas, Mario, su kuriuo tik dabar susipažinom, Martynas ir aš. Viena mašina, keturi žmonės - ir pigiau, ir smagiau.
Philipas ir Mario ruošiasi lipti The Rings.
Mario sprendžia problemą.
Nors ir saulė nešvietė be perstojo, ir lynojo kartais, bet šįkart uolos patiko daug daug labiau. Atsiimu žodžiu, kad "savaitgaliui pats tas". Svarstom gal ir kitą savaitgalį čia važiuoti. Lipom tiek, kiek jėgų užteko. 7 trasos, 8 lipimai. Beveik viskas daugiau ar mažiau neigiama. Uch, teko ir man pratintis, niekur nedingsi. Užtat važiuojant atgal, miegojau mašinoj.
Laura su naujom kelnėm stiprinasi.

2012-04-15

Velykos Slovėnijoj. Osp/Mišja Peč

Jau savaitė kaip grįžom, bet įrašas kažkaip pats nepasirašo.. Reikia kažką daryti.

Taigi trumpai. Keletui dienų buvom išvažiavę į Slovėniją pažiūrėti į garsiąsias Osp/Mišja Peč uolas. Oras per daug nelepino, bet žadėjo daug blogiau. Savaitę prieš išvažiuojant tikrinom prognozes ir jau galvojom gal likti, bet grynas oras traukia, todėl nusprendėm važiuoti.
Martynas renkasi.
Laura renkasi.
Uolos patiko labai labai. Osp primena Prancūzišką klintį, Črni Kal visai priešingai - gana tamsi uola, vertikalūs ar net šiek tiek teigiami maršrutai su labai aštriais kybiais. Pirmas dvi dienas laipiojom Osp'e, trečią išbandėm Črni Kal'ą. Savo projektais (praliptais ir nepraliptais) nesigirsim, nes ir nėra kuo girtis :) Bet lipom tiek, kiek oras leido.
Martynas landžioja po rožių krūmus.
Jeigu kas paprašytų rekomenduoti keletą gražių maršrutų, būtinai siūlyčiau Sončni dnevi 7a+/b B/II sektoriuj ir Jonathan Livingstone 7a A/I sektoriuj. Nors šiaip viskas įdomu.
Kai buvo blogas oras tyrinėjom urvus. Nuotrauka Pauliui :)
Velykos šiemet buvo kitokios nei visada. Automobilių stovėjimo aikštelėj virėm kiaušinius. Gaila nedažytus, bet skonis tas pats. Kaip matosi nuotraukoj, visai "nubomžėjom". Net kelnės paskutinės suplyšo :) Laimei, jau yra kitos. Bet apie jas kitame įraše: Ceredo.Sugrįžimas. Vat kokią intrigą palikau :)
"Bomžiškos" Velykos :)







Beje, jei kam kada prireiktų, turim Adrijos pakrantės guidebook'ą (Italija-Slovėnija-Kroatija). Jei kas gražiai paprašytų, paskolintumėm. 

2012-03-26

Persephone arba Vilimantas tampa turistu :)

Penktadienį kokią 12val vakare skambina Eglė. "Nu tai lipam rytoj multi-pitch'ą?". "Nu lipam." Šeštadienį ryte gerai pamiegam, susirenkam žaislus ir važiuojam į Arco. Trise: Vilimantas, Eglė ir aš. Martyną teko palikti sirgti namie.
Eglė ruošiasi.
Vilimantas irgi.
Maršrutą išrinkti buvo patikėta man. Šiam kartui Persephone, VII, 6b+, 7 virvės. Pradedam apie 13:30, ne per anksčiausiai, bet laiko turim. Pirma virvė trumpa, nesunki, užsilipam ant geros lentynos. Antra jau įdomesnė, teko papūkšėti ir, prisipažinkim, pakabėti :) Bet šiaip taip užsilipom.
Egliukas labai susirūpinus.
Vilius kaba ir neleidžia Eglei juoktis, nes stotis juda :)
Kabanti stotis, kuri nelabai patiko Viliui :)
Tada turėjom ne visai patogią ir Viliui nelabai patikusią kabančią stotį :) Trečia visiems patiko, panadojom vieną friend'ą, tik ilgoka, tai šiek tiek pritrūkau įrangos. Ketvirtoj pasivaikščiojom krūmynais ir ilsėjomės prabangioj, nebekabančioj :) stoty. 




Mokykitės, kaip reikia magnezijos maišelį nešiotis.
Egliukas sloupais varo.
Uch, tada vėl smagus išlipimas, kur vėl teko pailsėti, bet antra dalis virvės labai faina. Ir vėl kabanti stotis :) Šešta virvė - visiškas slab'as. Netoli jau matėsi tamsoki debesys ir jau keletą lašų pajautėm, tai pagalvojom, kad reikia paskubėti, nes to slab'o šlapio lipti nesinorėtų.
Tada Eglė su Vilimantu pakovojo su, Eglės žodžiais tariant, koldūnu (t.y. susipainiojusia virve) ir jau galvodami apie ledus atlipo į paskutinę stotį. Paskutinė (septinta) virvė ilga ir smagi. Kybiai geri, gerai prakalta, matosi viršus. O pačioj pabaigoj buvo įamžinta populiarioji Viliaus nuotrauka, per porą valandų susilaukusi apie 30 Like'ų :)

Viršuj vyko pasimaivymas-fotosesija, pasakų rašymas maršruto knygutėj ir pėdinom žemyn ledų. Ledai ten geri kaip visada. Tada kelionė namo griaudint ir lyjant, dušas, makaronai ir miegot :)


2012-03-16

Penelope, VII, 6b+, Arco

Savaitgalis ėjo, praėjo ir žiūrim jau kitas, o Vagabundos dar mūsų nuotykių neišvydo. Todėl trumpai apie praeitą šeštadienį. Ledkirčiai jau guli dėžėj, Spantikai spintoj, lauke +20 laipsnių, todėl keičiam juos į laipiojimo batelius ir važiuojam į Arco. Maršrutą išsirinkom greitai, persipiešėm rankom ant vargano popieriaus lapelio ir pirmyn. Penelope, VII, 6b+ (7 virvės).
Antra arba trečia virvė.
Mūsų lapelis ne toks jau geras guidebook'as, tai teko pavargti kol suradom maršrutą, nors jis visai netoli kelio ir rasti tikrai nesunku. Pakeliui dar vienas kitą pametėm :) Nu bet lipti patiko labai. Lipasi greitai, ne ledas. Šilta, malonu.
Paskutinė virvė. Viršuje matosi stogelis.
Laura kovoja su stogeliu.
Nuotykio buvo tik paskutiniame pitch'e, bet toks nuotykis labai teigiamas ir tik priminė laipiojimo malonumą. Visa virvė buvo gana lengva, bet pabaigoj, likus gal 20m iki viršaus, užstrigau. Nedidelis išlipimas. Aprašyme pažymėta "tettino" (liet. stogelis). Jis mane ir sustabdė. Bet buvo taip gaila visko, ką jau pralipom, kad pasiduoti negalėjau. Martynas sakė, kad toj vietoj kabėjau apie pusvalandį. Pabandau įsegti atotampą, neišeina, pasileidžiu žemyn, pakabu ant gerų kybių, vėl bandau... Ir taip ilgai. Tada gavau patarimą iš apačios segti po vieną virvę, nes prieš tai segta atotampa buvo visai netoli ir labai sunkiai traukėsi virvė. Šitas labai padėjo. Mokaisi ir mokaisi :) Dar pasikankinau ir pagaliau pralipau.
Martynas viršuje.
Laura viršuje.
Bendrai paėmus, maršrutas gražus. Apačioj kelios virvės didžiuliu plyšiu. Martynui labai nepatinka, bet man super. Paskutinė virvė irgi nereali. Geltona uola, iš apačios atrodo šiek tiek neigiama, bet kybiai labai geri. Stogelis dabar jau atrodo ne toks sunkus, bet teko pavargti :)   
Pas mus jau beveik vasara.
Grįžtant dar suvalgėm po didelę porciją ledų ir galutinai pajutom pavasarį/vasarą.



2012-02-27

Ledo sezono pabaiga, mintys apie įrangą ir ateities planai

Savaitgalį antrą kartą bandėm užlipti Mistica kuluarą ant Torre Innerkofler, tačiau dėl aukštos temperatūros, didelio lavinų pavojaus ir ne to pasirinkto priėjimui kuluaro teko apie pietus pasukti atgal. Beeidami žemyn puikiai abu supratom, kad ledo laipiojimo sezonas jau pasibaigė. Iš viso nuo sausio mėnesio vidurio (kada parsiradome atgal į Bozen'ą po atostogų) iki dabar lipome 9 dienas, pralipome kiekvienas virš 30 top-rope'ų, 4 multi-pitch'us, kurių sudėtingumas svyravo nuo WI 3+ iki WI 5+, kas yra, mano galva, visai neblogai kaip pirmam rimtesniam sezonui. Prieš pradėdami lipti nusprendėme pasinaudoti Will Gadd patarimu - lipti kuo daugiau su viršutine sauga, kad galėtume atkalti techniką, o tik paskui imtis apatinės saugos (aišku su išimtim). Siūlau pasinaudoti šiuo patarimu ne tik ketinantiems pradėti laipioti ledu, bet ir praktikuojantiems - >10 top-rope'ų technikai atneš daugiau naudos negu 3 virvės užkaltom rankom bandant įsukti ledsriegį.

"F***, ne tas kuluaras". Pakeliui link Innerkofler'io.
Kadangi, kaip minėjau, rimtesnis sezonas buvo pirmas mums abiems, todėl teko išbandyti nemažai naujos įrangos (ačiū Montis Magiai!). Šiek tiek apie įrangą.

Ledsriegiai. Su ledsregiais padarėme didelę klaidą - įsigijome per daug ilgų ledsriegių (19 cm arba BD šviesiai mėlyna rankenėlė) ir tik keletą trumpesnių (16cm ir 13 cm). Sukant ilgesnį ledsriegį sunaudoji daugiau jėgų ir didesnė tikimybė, kad jis pataikys į uolą, o tada ledsriegis pasidaro be pagalandimo (kas be specialių staklių yra ganėtinai sunku) sunkiai naudojamas, kas nutiko mums. Be to, trumpesni ledsregiai laiko ne ką mažiau. Jei tektų dabar rinktis, tai pilnai užtektų 8-nių ledsregių - 2 ilgesnių (19 cm) stotims ir abalakovams ir 6 trumpesnių (16cm ir 13 cm). Vis tiek "ledas - tai ne sportinis laipiojimas" - daug neprisuksi;-)

Ledkirčiai. Aš lipau su savo pamėgtom BD Cobrom, kurios galvoju yra geriausi mano bandyti ledkirčiai tiek dėl ergonomijos, tiek dėl svorio, nepaisant karbono apsaugos, kuri nesunkiai pradeda luptis nuo atsitrenkimo į uolas (sprendimas - izoliacinė juosta), o Laura su naujutėlaičiais Nomic'ais, kurie šiek tiek nuvylė - ledkirčio snapo (?) pirmas dantis yra didelio kampo, todėl norint ištraukti ledkirtį tenka kartais neprastai pavargti. Pasirodo Petzl nebegamina senų snapų, kurie neturėjo tokios bėdos. Tiek Laura, tiek aš lipome leashless, tačiau prisitvirtinę ledkirčius prie ekstenderių. Po kurio laiko išmokau keisti įrankius rankom per daug nepripainiojant.

Pirštinės. Abu išbandėm BD Guide'us (saugojimui) ir BD Punisher'ius (lipimui). Laurai antrosios pasirodė kaip tik, man jos laipiojant tik ledais (ne kalnuose) per šiltos, nes dažnai net neįpusėjus lipimui rankos suprakaituodavo, dėl ko paskui šaldavo. Taip pat, gan greitai sušlapdavo pirštinių išorė nuo sniego ir šlapesnių krioklių (galbūt dėl to, kad vidus būdavo sudrėkęs?). Tuo tarpu Guide'us keistume į kumštines pirštines, nes su jais dėl jų dydžio per daug nieko nenuveiksi, o šilumos vis tiek daugiau kumštinėse (nors tiesą sakant ne tik pirštinės lemia, kaip bus šalta rankom, yra ir daugiau veiksnių, kaip patys įsitikinome - skysčių trūkumas, nepasikeitimas pirštinių į šiltesnes saugojimo metu ir t.t.).

Katės. Abu lipome su BD Cyborg'ais, tik aš su senesniais, pagamintais ne iš nerūdijančio plieno. Nusiskundimų neturim, tačiau nesu tikras, ar Spantik'ams nėra geriau tinkančių kačių, nes maniškės šiek tiek vaikščiojo į šonus.  Tiesa, savųjų pasitrumpinau dirželį, nes nusibodo pastoviai daryti papildomus mazgus.

Batai. Turėjome vilčių nuvykti žiemą į Chamonix (planas neišdegė), todėl reikėjo šiltos avalynės. Pasirinkome La Sportivos Spantik'us. Bijojau, kad su jais bus per karšta laipioti ledu, tačiau su plona kojine buvo OK. Laura, kuriai pastoviai šąla kojos, nesiskundė nė karto. Kai teko nakvoti prie nemažo minuso lauke, iš pradžių buvo šalta kojom, tačiau užsidėjus vidinius Spantik'ų batelius, situacija iš karto pagerėjo. Taip pat džiugina galimybė užsirišti (ir užsiveržti) batus su pirštinėm.

--

O dabar pats laikas trauktis batelius, pradėt tyrinėti Dolomitų multi-pitch'us, bei treniruotis! Tam reikalui bandysiu bėgioti ilgus nuotolius 2 arba 3 kartus per savaitę ir 2 kartus laipioti su virve salėj (kartais paboulderinti) iki vasaros, o savaitgaliais kiek galima daugiau ant uolų. Jokios konkrečios treniruočių programos nesu radęs, tačiau geriausiai tai, kas dabar verda mano galvoj, reziumuoja šis rašinys. Savo treniruočių log'us dėsime čia ir čia.